Mercedes Benz žudo Hitlerį

Reklamoje. Žiauriai, labai nekorektiškai, kietai ir tuo kartu kažkaip viskas labai gerai. Netikra reklama su Hitleriu ir Mercedes'u. Kaip ir nėra ką sakyt - žiūrėti reikia...

Prekės ženklų dvikova: IKEA 1:0 H&M

Atrodytų, kaip galima lyginti drabužius ir baldus? Skirtingos rinkos, kiek skirtingi verslo požiūriai, strategija ir, apskritai, jokios tarpusavio konkurencijos. Juk IKEA negali patenkinti tų poreikių, kuriuos tenkina H&M ir atvirkščiai... 

Tačiau, abu jie gigantai, pasauliniai prekės ženklai iš Švedijos, abu valdo daugybę prekybos taškų visame pasaulyje, stengiasi būti socialiai atsakingomis įmonėmis, siūlo gerą (turbūt) kainos ir kokybės santykį, yra labai vakarietiški produktai ir tą vakarietiškumo dvasią neša į Lietuvą. O esminis šiuo atveju juos vienijantis dalykas - be abejonės, abiejų prekės ženklų startas Lietuvoje. Labai panašiu laiku, sukeliant šios vasaros pabaigoje lietuviams daug emocijų ir neleidžiantis ramiai išleisti paskutinių atostogų pinigų Palangoje ar kur kitur.

Tad rašau būtent apie tai. Net neabejoju, kad ir taip smarkiai sujudančią priešrudeninę reklamos rinką šiais metais neblogai papildė ir IKEA, ir H&M. Tiesa, gardaus kasnio teko ne visiems komunikacijos kanalams, tačiau apie viską iš eilės. Palyginkim, pagirkim ir pasipiktinkim! Tai ne analizė įsigilinus, o tiesiog žvilgsnis iš šalies.

Bendra komunikacinė strategija ir tonas

Iš pradžių viskas atrodė gana panašiai - tiek vienas, tiek kitas prekės ženklas ateina į Lietuvą, statosi ar įsirenginėja parduotuves, skelbia apie planus, pasirašytas sutartis ir t.t. Viskas aišku ir paprasta. Tiesa, laikas prabėgo greitai ir, apie ką buvo kalbėta 2-3 metus staiga išsipildė. Atėjo ta laukta vasara, kada Lietuva nebe laukia, o turi pas save šiuos prekės ženklus. Ir vėl komunikacinis tonas gana vienodas, skelbiami turinio faktai, tačiau ne atidarymo detalės ar datos. Abu prekės ženklai labai ilgai neatskleidė kada tiksliai atsidarys jų parduotuvės ir ši intriga laikėsi gana ilgai. Diskusijos visokiuose superforumuose ir komentaruose, rinkodaros ir rinkos strategų komentarai žiniasklaidoje - viskas labai gražu ir teisinga. Publika prarijo jauką. Dar viena vienijanti detalė - nėra ryškių ženklus atstovaujančių asmenybių, nuolat kalbančių jų vardu. Jokio suasmeninimo.

O tada prasideda įdomūs dalykai... IKEA savo lauko reklamose, spaudos maketuose aiškina savo kainodarą ir parduotuvės koncepciją, beje labai aiškiai, gražiai, stilingai ir suprantamai. Jiems prisistatyti net nereikia, reikia tik paaiškinti kodėl jie tokie. O tuo tarpu H&M kreipiasi į... "stileivas"! Kaip rašė Dansu, "Utenos trikotažo" žargonas, negana to, man rodos, žodis "stileiva" mūsų šaly turi ir gana neigiamą reikšmę - maždaug "Ko čia išsidirbinėji, ką čia ėėė apsirengei, stleiva bl** atsirado". Tirštinu spalvas, bet iš esmės pats žodis labai provincialus. O juk pirma parduotuvė atidaroma Vilniuje, kita vertus, Akropolyje... Sakau asmeninę nuomonę, kažkaip tonas prastas.

TV ir radijas

H&M telike nemačiau, per radiją negirdėjau. IKEA matyt ir girdėt teko. Nėra kaip palygint, bet faktas, kad nors ir menką (kiek teko girdėti ir pastebėti), tačiau šiokį tokį biudžetą šios medijos gavo būtent iš IKEA.

Lauko reklama

Abi dirba šioje srityje. IKEA kūrbingiau, H&M pagal prekės ženklo standartą ir gerokai masiškiau - Vilnius užkištas stotelėm su raudonom juostom. Jei stileivos važinėja gatvėmis, tikrai pastebėjo. Beveik lygu, bet H&M labiau.

Spauda, internetas, viešieji ryšiai

Va čia ir glūdi visas įdomumas. Informacijos buvo daug, tiek daug, kad atrodo, jog Lietuva neturi daugiau jokių rimtų įvykių, naujienų, problemų ar džiaugsmų. Šimtai rašinių, pranešimų, naujienų atnuajinimų, nuotraukų ir panašių dalykų. Akivaizdu, kad pajėgos mesto rimtos ir viskas apgalvota labai sėkmingai. Tačiau iki tam tikros ribos. Neminėsiu čia to, kad buvo sutrauktos minios žmonių į atidarymus, jų laukimą ir pirmuosius įspūdžius. Manau, tik kad portalai šioje vietoje tenkindami elementarų klickų alkį nusileido iki gana žemo lygio - apie prekės ženklą, koks jis žymus, bebūtų, kalbėti visvien turi būti saikas. Ir jo ribinis slenkstis neturėtų priklausyti nuo reklamos skyriaus planuose įrašytos pajamų eilutės ties šiais prekių ženklais... Bet buvo pražuvo. Įdomiausiai momentai finišo tiesiojoje buvo du - Grybauskaitė perkanti garstyčias IKEA ir grupė paauglių mieganti Akropolyje. Panagrinėkim atskirai.

Dalia ir karčios jos garstyčios

Manau, kad karčios ne tik pačiai jai, bet ir jos viešųjų ryšių komandai. Kai kuriems rinkėjams ar jos nerinkėjams irgi. Buvo daug diskusijų, daug klausimų, daug pasijuokimų - kaip taip galima reklamuoti prezidentei kažkokią vieną įmonę. Pasirodo, galima. Neskanu, kažkaip keista ir, šiek tiek, kaip rinkėjui, nepriimtina. Bet, palikime tai prezidentei ir jos komandai. Kalbame juk apie prekės ženklus. Ir čia - vienareikšmiška IKEA pergalė. Juos pareklamavo prezidentė, nurodė kaip pavyzdį ir verslo kone ikoną. Dar ir nusipirko iš jų kažką. Strėlės skrieja į prezidentę ir jos veiksmus, diskusijų daug, bet IKEA raško tik to vaisius - komunikacijos ir žinutės nauda didžiulė, buvo pasistengta, kad prezidentė atvyktų ir tai pavyko. Dividentai su kaupu ir jokios neigiamos emocijos į patį prekės ženklą. Tiesa, stengėsi ir H&M, bet kad ne prezidentė atvyktų...

Kempingas akropolyje

O prie H&M durų atvyko paaugliai. Be prezidentės. Su maistu, miegmaišiais, iphone'ais, filmų pasiruošę, nes reiks ilgai pabūt. Tikrai manau, kad jie atvyko dirbti. Dirbti taip, kaip buvo sutarta ir už atlygį (plius turbūt gana rimtą konfidencialumo sutartį). Visi tie miegojimai prie durų, laukimai ir panašiai atrodė mažų mažiausiai kvailai. O galėjo būt kitaip. Pastrateguojam.

Jaunuoliai susirinko iš vakaro laukti atidarymo. Žinutė ok, bet klausimas kodėl jie laukia? Gi pasirodo, pirmiem 10 bus 350 lt. čekiai... Bet laukia šimtas ar daugiau. Kažkaip neskamba. Jei čekiai būtų buvę didesni, ar jų bent kiekis artimas kelioms dešimtims, kažkaip vis tai atrodytų rimčiau. 

Kitas dalykas - nuo kada Akropolis priima savo koridoriuose nakvynei asmenis ir net jų grupes? Kaip manot, ką man pasakytų apsauga, jei šiandien nueičiau ten pat ir pasitiesčiau miegamaišį prie Ermitažo. Nes nu "taigi ryt atsidarys, noriu pats pirmas nusipirkt klozetą, nes rytoj jam gera nuolaida bus". Grūstų mane lauk ir vardo nepaklaustų. Čia galėjo būt papildomo piaro - apsauga turėjo prašyt išsinešdint, bet parduotuvės atstovai, labai mylėdami savo pirkėjus, staiga susitarė, kad išimtinėm sąlygom leistų pasilikti tai grupelei, nes labai jau laukia jie tos parduotuvės ir t.t. Atitinkamai parduotuvė pasirūpino papildoma apsauga, medicininiu ekipažu, maisto talonais ir pan. Gal taip ir buvo, bet neiškomunkuota, kad ženklas stengėsi dėl savo dangiškosios parduotuvės atsidarymo laukiančių prikėjų. Akivaizdus ir neskoningas akių dūmimas. 

Šiaip ar taip, tos nakvynės, psichozė ir pats atidarymas atrodė pritemptai ir neorganiškai. Na vis lydi tokia mintis "netikra čia kažkaip".

Todėl ir rašau, IKEA 1, H&M 0. Džiaugiuosi abiem, turbūt ir klientas būsiu abiejų, bet marketingas kol kas nuo H&M pusės toks sprangus, kaip tos Dalios garstyčios...

Uždrausta IKEA reklama

Kol reklamščikai ir tokiais save laikantys diskutuoja apie lietuvišką IKEA reklamą, įdomu pasižiūrėti kai kuriuos IKEA reklaminius klipus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo uždrausti ir atseit netinkami plačiosioms masėms...

Auklė



Šakutė (kokybė prastoka)



Vibratorius



Tėvai ir vaikai



Turbūt vokiečiai labai ironiškai apie pačius švedus...



Taaaaaip. O lietuviška skamba kaip kokia dvyliktokų meninė-poetinė kompozicija per šimtadienį...

Jogurto reklama gali būti smagi!

Istorija sena. Bet tikrai ne taip ir populiarus šis klipas buvo Lietuvoj, tad tikrai yra nemačiusių. Jogurto reklama... Dažniausiai, tokios reklamos pas mus būna labai nuobodžios arba adaptuotos beveidės užsienio variacijos. Šį kartą viskas kiek kitaip...

Negana to, ši reklaminė kampanija dažnai pateikiama kaip puikus integruotos reklamos pavyzdys. O integruota buvo į muzikinį projektą X faktorius. Ir labai paprastu būdu, tiesiog per pirmąjį tiesioginės transliacijos finalą, parodytas klipas reklamos bloke. Reakcijos buvo milžniškos - daugiau nei 30 000 tweetų Twitteryje, kitoje socialinėje medijoje, populiarus singlas ir pan. Tokia buvo pradžių pradžia...

Visos kampanijos rezultatus galima rasti ČIA.

Po poros metų atsirado dar vienas klipas. Galbūt staigmena jau ne tokia, tačiau sutikit - tai yra labai gerai ir kūrybiškai. O čia juk tik jogurtas...:)

1042 kilometrų Lietuvos (I dalis)

1042 kilometrai - tai tikrai nėra pribloškiantis skaičius, ypač kalbant apie keliones. Net jei tos kelionės Lietuvoj. Tačiau šio rašinio ir tikslas ne pasigirti kilometrais, o apžvelgti ką galima pamatyti keliaujant per tam tikrą dalį gimtinės, kas ten įdomaus, už kiek ir kokiu būdu. Mažas paprastai trumpų atostogų aprašymas kitokiu kampu - kad kam nors kitam praverstų ir būtų savotiškas nuorodų rinkinys. Be pasiseilėjimų ir asmeniškumų.

Atostogos ir daug vandens

Tiesą sakant tų kilometrų turėtų būt apie 1100, nes prie jau esančių pavadinime pridėti tektų apie 30 km. nuplauktų laivu ir tiek pat nuriedėtų dviračiu. Bet apie viską iš eilės.

Ekipažą - 2 suaugusieji ir vienas beveik jau visai 3 metų vaikas. Automobilis ir kelionei skirtos nepilnos 5 dienos. Pirminis tikslas buvo pamatyti ir pažinti žemaitiją (ar ne iš didžiosios reiktų rašyt?), tad rašliavą drąsiai būtų galima vadinti PAŽINTINĖ KELIONĖ PER ŽEMAITIJĄ. Tačiau, kaip parodė pats kelionės turinys, anaiptol tai nebūtų tikslu...

I DIENA

O ji labai trumpa. Kelionės oficialus startas - Statoil degalinė Savanorių pr., kur pasipildę kuro pirmadienį, 16 valandą išriedėjom (tarkim) Žemaitijos link. Pirmos dienos tikslas - pasiekti Pagėgius, kur pernakvojus pamarys kitą dieną bus jau čia pat. Tiesa, jau iš anksto buvo nuspręsta pagal galimybes vengti pabodusių didelių kelių - pvz. Vilnius-Kaunas-Klaipėda automagistralės, tad važiavome vaizdingu ir puikiu keliu per Trakus, Aukštadvarį, Birštoną ir Prienus. Tiesą sakant pirmą kartą teko užsukti į Birštoną, tačiau daug apie jį pasakyti kaip ir nelabai pavyktų, nes tiesiog pravažiavom, matėm, kad tvarkingas, kad kurortinis ir kad subalansuotas pensininkams. Na, tokiems turtingiems, kokie mes būsim. Toliau keliu link Kauno, subtiliai šalia paliekant garsiąją Garliavą, duobėtąjį Kauną ir atsirandant iš karto Raudondvario plente. O čia ir vėl nuostabus kelias palei Panemunės pilis. Labai rekomenduotinas maršrutas. Pilis matėm prieš pora metų, tad nestojom, bet jei turit laiko ir noro - labai rekomenduotina.

Jurbarkas. Kelias nuo jo link Pagėgių nėra labai ypatingas - primena Latvijos apleistus laukus, kuriems apibūdinti tinka toks išsireiškimas kaip "belekas". Tačiau neapsigaukite - jau vėliau, viešbutyje pasidomėję vietovės lankstinukais pamatėme, kad labai nemažai įvairių lankytinų vietų yra aplink Vilkyškes. Ir tai tikrai ne pieninė, o įvairios atodangos į Nemuną, ypatingi medžiai, baidarių maršrutai ir pėsčiųjų takai. Apie tuos kraštus paprastai žinoma ne tiek ir daug, tačiau ką pamatyti tikrai yra. 

Tiesa, mums jau visa tai buvo už nugarų, artėjo vakaras, tad pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą - iš anksto nusižiūrėtą viešbutį "Pagėgė". Nors jį užtikome Booking.com sistemoje (jo įvertinimas ten labai geras), tačiau nusprendėme, kad bus paprasčiau parašyti jiems užklausą elektroniniu paštu. Avantiūriškas sprendimas, bet vis smagiau... Pasirodė, jog paštą jie tikrina retai, tačiau laisvų kambarių turėjo, o taip pas juos, kiek teko suprasti, būna retai. Šiaip ar taip, geriausias variantas - tiesiog skambinti ir klausti. Pats viešbutis yra tikrai puikus - turbūt vis galva aukščiau, nei galėtum apskritai tikėtis iš privincijos viešbučio ir net šiaip bet kokio maždaug trijų žvaigždučių viešbučio bet kur. Beje, turi puikią virtuvę. Labai tikėtina, kad su Jumis bendraus ir patiekalus ar alaus bokalą atneš pats savininkas, dar pakalbins, papasakos ką nors... Neįkyriai, paprastai. Puiki, jauki atmosfera, nuostabus maistas (išbandėm sūrio lazdeles, vieštienos kepsnį ir makaronus) ir gausūs europietiški pusryčiai. Tai idealus pasirinkimas kelionės metu. Beje, dviviečio kambario kaina - 150 litų. 

Ir štai, tas viešbučio savininkas, mus tamsuolius, istorijos dorai nepamenančius (ir internete norimo aplankyti regiono teritorija nepasidomėjusius), apšvietė, jog visas šis pakraštys, tai visai ne žemaitija, o Mažoji Lietuva ir su žemaičiais jie neturi nieko bendro. Na gal šiek tiek, bet šiaip tai ne. Mums tai kas, spėsim dar į tą žemaitiją, o istorijos pamoka tik į naudą. Ok, ryt pasieksim jau ką nors įdomaus, tad šiai dienai labanakt.

Pagėgių keistos architektūros bažnyčia

Tiesa, apie pačius Pagėgius. Yra ten lankytinų vietų, bet jos gal ir nėra labai ypatingos. Visą informaciją galima rasti lankstinukuose minėtame viešbutyje arba TIC (turizmo informacijos centras) berods Vilkyškėse. Kiek teko suprasti, tai bene Mažosios Lietuvos centras. Kas patraukė dėmesį, tai miestelio pastatų architektūra ir pats išdėstymas - jaučiasi vokiška stilistika ir prūsiškas palikimas. Yra ir šiaip originalių sprendimų, kaip antai ankstesniame blogo įraše pirmoji ir antroji nuotraukos... Ir bažnyčia keista, tokia naujos statybos su pagriuvusiu senu bokštu.

II DIENA

Pusryčiai ir tiesiai į Šilutę. Ten juk bus TIC ar bent jau prieinamas internetas ne tik per telefoną. Šilutė - gražus miestas, vėl pasižymintis minėta vokiško stiliaus architektūra ir tvarka. TIC įsikūręs miestelio gale, šalia geltono tilto, o jame dirbanti mergaitė pasiūlys krūva lankstinukų ir nuorodų link pamario. Neužsibuvom. 

Uostadvario švyturys

Kitas tikslas - Rusnė. Mums, vilniečiams, nors šiaip jau aukštaičiams, įdomu buvo tiltas per laukus ir tos vietos, kurias paprastai matome žinių reportažuose kiekvieną pavasarį potvynio metu. Savotiškai įdomu pabandyti įsivaizduoti kaip visos tos lygios pievos tampa milžiniškais vandens telkiniais, o retos sodybos nebegali išsiversti be valčių ir amfibijų. Pati Rusnės sala nėra labai ypatinga, tačiau tikrai savita - laukai, kanalai, upeliūkščiai, Nemuno delta. Rusnėje rasite seną evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios architektūra tikrai neįprasta aukštaičio akiai. Apvažiavom visą salą - ypatingo dėmesio (jei nesate žvejai) nusipelno kaimelis, pavadinimu Uostadvaris. Ten rasite seną švyturį ir laivų uostelį. Į Švyturį nemokamai galėsite užlipti laiptais ir apsižvalgyti po apylinkes. Tiesa, visai šalia yra ir apžvalgos bokštas (patys nebuvom), nuo kurio taip pat turbūt atsiveria nuostabūs vaizdai į aplinkinius vandenis ir tolius. Smagi vieta apsilankymui.

Kitas taškas - Mingės kaimas. Kitaip dar vadinama Minija, o dar kitaip ir su šiokia tokia pretenzija - lietuviškąją Venecija. Na ne Venecija ten, bet užsukti verta. Tik įspėjimas, pirmiausia pasiekėme kaimelį iš Rusnės pusės, t.y. rytinę jo pusę, bet net nelipom iš automobilio dėl karščio, o vakare atvažiavome jau nuo Kintų pusės. Abiem atvejais teks pasikratyti gana bjauriu žvyrkeliu ir Jūsų automobilis už tai tikrai nedėkos. Tačiau aplankyti Mingę tikrai verta - tiesiog pasivaikščioti, stebėti kaip plaukioja vietiniai įvairaus dydžio laivai, jachtos ir valtys. Ten jos - bene vienintelė susisiekimo priemonė tarp skirtingose upės pusėse esančių sodybų. Kiek teko pastebėti - daugelis jų daugiau ar mažiau turistinės ir laukia lankytojų. Turbūt vietinių gyventojų ne tiek ten daug ir likę. Apsilankykite, o jei tik yra galimybė - dar geriau, atplaukite kokiu nors laivu, kurie į čia kursuoja tiek iš Nidos, tiek iš uostadvario ar kitų pamario vietų. 

Štai taip pamažu pasiekėme ir Kuršių marias. Pirmas taškas - Kintai. Yra čia kažkokia labai aukšta tuja, kurios nelankėm, bet parašyta, jog kita panašiai aukšta auga tik Šveicarijoj (apie 20 m. aukščio). Parduotuvės pardavėja rekomendavo pasidairyti jos kažkur girininkijoj. Dar yra bažnyčia, kuri įdomi tuo, jog dalis jos yra iš Ventės rago. Kuomet ten marių bangos paplovė pamatus, likučiai buvo perkelti čia. Dar įdomu tai, kad tai taip pat buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, katalikams perduota tik prie pora dešimčių metų.

Ventės ragas

Ir galutinis dienos lankytinų vietų taškas - žinoma, Ventės ragas. O ši vieta tikrai turi magijos. Nuostabus, miniatiūrinis raudonų plytų švyturys, molas ir paukščių žiedavimo stotis. Tikrai verta ir gal net būtina aplankyti. Stotyje įkurtas mažas muziejus, kur sumokėję pora litų galite pamatyti kaip atrodo tie paukščių žiedai, kaip migruoja per pasaulį paukščiai ir kokia viso to istorija. Kažkaip paprasti du kambarėliai, kuriuose smagu informacija tikrai įdomi. Dar galima pakilti į apžvalgos aikštelę ant stogo, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į marias ir švyturį. Galima užsukti ir į patį švyturį, tačiau jis labai mažytis, siauras, o viršuje nėra taip jau ir labai jauku (tvorelė gana žema). Nežinau kodėl, bet ta vieta pilna kažkokios įvelnios marinistinės romantikos...

Ir žinoma, būtina turistinė informacija: maistas ir nakvynė. Su maistu yra taip: Andriaus Užkalnio išliaupsintas ir net neabejoju, kad tikrai puikus "Šturmų Švyturys", kurio neaplankėm, skaičiuodami kelionės biudžetą, o ir poreikio žuviai nebuvo itin didelio. Dar yra "Ventainės" viešbučio restoranas, kuris turi gana gerą virtuvę, nesiskundžia itin mažomis kainomis, tačiau kaip ir viskas atitinka vietą ir aplinką. Ir dar yra Kintuose įsikūrusi kavinė "Kuršiai". Va ją mes ir išbandėm. Viskas ten paprasta, dažniausiai viskas tešloje (ar žuvis, ar kalakutiena), su padažais gausiais, bet valgoma, net gal skanu, labai gausu ir tikrai pigu. Tad galima rekomenduoti, beje recenzija apie šią vietą jau irgi yra. O ten kaip ir viskas teisingai. Kadangi gyvenome "Ventainėje", vieną vakarą užkandome ir ten. Skanu, nors nieko ypatingo. Smagu, kad ir įdomesnio alaus pilsto (kažkas iš angliškų ale'ų).

Ventainė

Apgyvendinimas - rekomendacija "Ventainė". Paskambinus telefonu, mums kišo kambarį už 200 litų. Tačiau apsižiūrėjus vietoje paaiškėjo, kad beveik toks pat kambarys, tik gal kiek mažesnis ir senesniame pastate yra ir už 120 litų. Taip, paprastesnis, medžiagos pigesnės, bet yra ir dušas, ir tualetas, ir TV, ir švari patalynė, ir vaizdas į marias. Medinis namukas be patogumų kainuoja 100 litų, o kempingo kainomis tiesiog nesidomėjom. Tiesa, visais atvejais už vaiką papildomai primokėti reikia 10 litų. Bet kainos tokioje vietoje tikrai padorios, aptarnavimas malonus ir viskas tikrai labai gerai.

Va tokios dvi dienos Mažojoj Lietuvoj. Taip, taip, tas pamario kraštas - tai irgi tikrų tikriausia Mažoji Lietuva. Dar laukia Nida ir pagaliau pasiekta tikroji žemaitija. Bet apie tai jau kitoje dalyje...

H&M Lietuvoje kreipiasi į...stileivas!

Nustebino. Nemaloniai. O Dansu savo FB apie tai jau ir parašė vakar...

H&M outdoor'as šalia Vilniaus Akropolio (sorry, nuotraukos neturiu):
"Ei, Stileiva! Laukti liko neilgai."

Nors, sako, kad čia viskas dėl vertimo ir žodžių lietuvių kalboj trūkumo...

Blogai. Privincijos žargonas.

Neregėta Lietuva

Kūrybingi kartais žmonės Lietuvoj. Šį kartą keletas kadrų iš atostogų:

Pagėgiai turi vairavimo mokyklą tokiu pavadinimu:

Ir dar turi tokį va vietinį butiką:

O Šilutėje pavyko užtikti savotišką kioską drive in...

Neregėta, originalu.

Pagaliau tikrai graži RED BULL reklama

Tie piešinėliai gal ir buvo smagūs, bet visada jais abejojau.

Dabar įvaizdiniai, ilgi, turiningi ir labai vizualūs klipai su puikiais, tiesiog nuostabiais garso takeliais. Akivaizdu, kad M83 populiarumo netrūksta...

Šitas pats naujausias (reklamos garso takelis M83 - Outro):



Šitas kiek senesnis, bet dabar rodomas Lietuvoje (reklamos garso takelis Sufjan Stevens - Redford):



O čia dar vienas kiek paprastesnis ir senesnis (reklamos garso takelis M83 - „My Tears Are Becoming a Sea“):

Daina (ir mergaitė) iš tos puikios reklamos

Ta puiki reklama, apie kurią jau rašiau, yra ČIA.

O čia ta mergaitė, kurios švelni melodija reklamai priduoda nuostabių spalvų. Garsas vaizdui svarbus, net labai. Ir tai, kad čia viskas dėl vieno prekybos centro, dainos anei reklamos negadina.

Teisingi vyrai - su barzdom!

Tiesiog smagus reportažas apie smagią veiklą... Nors vargu ar barzdą galima vadinti veikla. Gyvenimo būdu?:) Gal... Šiaip ar taip auginu. Priklausymo klubams ar organizacijoms nemėgstu, bet prijausti juk galima. Tiesiog šiek tiek šviesesnių spalvų gyvenime.

Televizijos signalas žingsniu į priekį, turinys - dešimčia atgal...

Televizija mūsų šalyje skaitmenizuota. Taip, matome geresnį, kokybiškesnį vaizdą, geresnes spalvas, mažiau trikdžių, daugiau programų ir besistengiančias tuo pasinaudoti televizijas. Čia aš apie formą ir technologiją.

Bet turinys sugrįžo dešimčia metų atgal. Pastaruosius keletą metų mūsų TV aktyviai pirko formatus, kūrė išbandytus, užsienyje prasisukusius formatus, kurie reikalavo nemažai tiek kūrybinių, tiek finansinių, tiek ir laiko investicijų. Tačiau kaip bebūtų - tai buvo aukštesnės kokybės produktas ir bent prieš pora metų prisiminus laidas, kur keli žmonės uždaryti sėdi patalpoje, valgo, keikiasi, riejasi, mylisi, sėdi, rūko ir daugiau nieko nedaro, ėmė juokas. Primityvu.

Šiandien - tai jau vėl nebe primityvu, o garantuoja reitingus. Realybės šou, kuriame keletas durniukų po kelių kartu praleistų valandų atsipalaiduoja, pamiršta apie kameras, paragauja alkoholio, prisimena instinktus - tiesiausias kelias į reitingus. Taip, kalbu apie Radži šou, vakar TV eteryje debiutavusią laidą apie turtą ir šlovę ir dar keletą labai panašių produktų. Scenografija pigi (Senukuose kartonas, agroplėvelė, įvairūs blizgučiai juk nebrangūs), turinys paprastumu ir nuspėjamumu lenkia, kad ir paprasčiausias muilo operas, o dalyvių ieškoti niekur net nereikia. Jie vėl patys ateina į televiziją. Vedami savo kompleksų, narcisistinio polėkio ir noro pasirodyti visam gražume. Nors gal čia per giliai lendu. Ateina jie tiesiog iš durnumo, menko išprusimo ir įsivaizdavimo, kad TV juos padarys kažkuo. Žinoma, galėtų džiaugtis, kad būdami nieku bent jau nėra atpažįstami. Bet kai pasirodo TV ekrane, dar leidžia apie save ir sužinot, kad yra niekas, tiesiog absoliuti tuštuma.

Ir atrodo ko čia piktintis? Juk visiems gerai. Nesipiktinu, TV rodo tai, ką geriausiai priima žiūrovas. Bet ir stipriai gaila. Tenka susidurt su TV virtuve ir kažkaip norisi, kad ten būtų gerokai daugiau turinio spalvų ir gylio. Kitokio požiūrio. 

Klausimas tik kodėl televizijos taip elgiasi? Iš panikos, kad jas greitai sunaikins internetas ir galimybė ne prasčiau (dažnai dar ir žymiai kokybiškiau) transliuoti vaizdą internete? Iš taupymo ir reitingų vaikymosi? Tokia strategija? Ar tik noras paprasčiausiu būdu susirinkt pinigus, kurių rinkoje, atsižvelgus į vis mažėjančią LT televizijoms tenkančią auditorijos dalį, tikrai nedaugėja...

Laida „Gyvenimo kryžkelės“ tampa tautosaka

Apie nematyto grožio ir scnarinio išmoningumo TV3 televizijos laidą „Gyvenimo kryžkelės“ jau kuriama tautosaka. Kol kas tepavyko užtikti du tokius perliukus, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad tai tik pradžia... Manau, bus kuo šį įrašą papildyti.

„Kas norit 17:30 renkamės pas mane žiūrėt gyvenimo kryžkelės?“ (autorius Š.T.)
„Pirksiu dideli HD teliką, kad galėčiau žiūrėti gyvenimo kryžkeles“ (autorius D. B.)

Jei pastebėsit ar ką panašaus sugalvosit - lauksiu komentaruose:)

O laida tai maždaug tokia:

Pistonai - spaudžiu Rožickui (ar kam kitam) dešinę!

Sako Rožickas Pistonus gamina... Nežinau ar jis, nors pats ir nesigina labai. Bet gamina gerai, labai gerai. Yra mažiau ar daugiau vykusių. Keletas puikių, bet šis kol kas nuostabiausias...

Ir jokie Ramanausko ar Račo pasišūdavojimai tam nė negali prilygti. Ten per daug pykčio ir jau visai nebejuokinga (ok, pripažinsiu, gruodžio 31d. šiek tiek buvo, ypač apie tą prietaisą...)

Tiesiog puikus necenzūruotas humoras:

Skaityta: Laimos Lavastės „MES. LIETUVIAI. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“

Nesu knygų recenzentas. Ir į tokius nepretenduoju. Taigi pavadinti tai šios knygos recenzija būtų per skambu, bet tam tikri įspūdžiai paskaičius knygą kilo. Juo labiau, jog bent man pasirodė, jog rašyti atsiliepimus apie knygas ne taip ir populiaru. O gal tiesiog surasti šios knygos bent kiek ilgesnės recenzijos taip ir nepavyko. Galbūt tokie tekstai slepiasi kur nors giliau...

-----------------------------------------------

Pirmiausia apie lūkesčius. O jų, tiesa, pernelyg didelių ir nebuvo - nesitikėjau literatūrinio šedevro, auksinių minčių, itin kabinančio siužeto ar subtiliai originalaus stiliaus. Juk ir pavadinimas bei baisus viršelis (ok, nuotrauka tai gal ir nieko, su mintim, bet ta raudona ir geltona spalvos dera kaip regio muzika su cepelinais) šviesesnio rytojaus nežada...

Knygos viršelis (leidyklos nuotrauka)

Tai tiesiog paprastu, nuosekliu stiliumi labai aiškiai parašyta knyga. Taip žurnalistiškai, tik su tariamo humoro prieskoniu. O humoras čia gana tiesmukas, nors neva paslėptas po, autorės nuomone, į Jaroslavo Hašeko rašymo ar juokavimo stilių panašią ironija (taip palygino pati autorė). Pagavau tą ironiją, bet kyla dvejopas jausmas. Lyg ir supranti ironiją, peraugančią į sarkazmą, bet kartu jauti ir autorės pyktį, požiūrį iš aukšto ir pamokantį toną. Neva juk ji žino geriau, perprato savo tautiečius ir pasirengusi visiems paaiškint kas ir kaip...

Persiritus į antrąją knygos pusę suprantu, kad kai kurie neva humoristiniai lietuvių charakteristiką apibūdinantys perliukai (šis žodis kabutėse turbūt turėtų būt) ima kartotis. Ir autorės pyktis lenda vis labiau. Lavastę liūdina ir neapleidžia mintys apie tai, kad mes lietuviai nuolat šaudome gandrus, kad geriausia ką turime, tai auksinė degtinė ir kad mus vienija alus bei pergalės. Šie bajeriai kartojami per visą knygą ir tai turėtų suteikti kūriniui vientisumo. Pasikartojantys motyvai juk visuomet pritempia viską prie vienos temos. Bet šiuo atveju atrodo, jog autorė tiesiog užsiciklino ties keliais sakiniais, nors tai tėra prasta kažkada nutikusi istorija ar paprasti reklaminiai šūkiai. Įsimintini, žinomi, atpažįstami ir dėl to geri. Bet nieko daugiau. Niekada negirdėjau, kad reklaminiai alkoholinių gėrimų šūkiai charakterizuotų tautą. Be to, paieškojus, tų šūkių būtų galima atrasti ir gerokai stipresnių...

Baigiant apie blogąsias knygos puses, reiktų pasakyti, jog keletas faktų knygoje yra akivaizdžiai neteisingų. Juk 2011 metais Lietuvoje tikrai vyko Europos krepšinio čempionatas, bet jokiu būdu ne pasaulio. Ir nuo Žalgirio mūšio (1410m.) iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo XXa., kad ir kiek skaičiuočiau, prabėgo tik 5 šimtmečiai, bet ne 7, kaip teigia autorė. Tie akivaizdūs faktai (buvo ir daugiau, tik nepamenu) ir knygos paprastumas perša mintį, kad knygą autorė rašė labiau galvodama apie pardavimus ir pajamų šaltinį, nei apie nenumaldomą norą išreikšti mintis ar kurti. Greitai parašyta (pačios teigimu), greitai paredaguota, greitai išleista. Ir čia reikia Laimą Lavastę pagirti - ji suspėjo tai padaryti prieš Kalėdas, o vien netyčia prakalbus apie Kalėdines dovanas su pažįstamais, šios knygos pavadinimas nuskambėjo jau ne kartą... Manau, kad 3000 pirminis tiražas bus gana greit išgraibstytas.

Bet tai, kad tai labai paprasta knyga intriguojančia ir dažną lietuvį taip jaudinančia tema yra ir nemenkas privalumas. Na toks laisvalaikio skaitalas, be kažkokių didelių minčių ar liekanų po to galvoje. Tik perskaitei ir pamiršai. Kaip straipsnį apie bet ką kokiam nors portale. Ir nors mano įspūdžiai atrodo pernelyg neigiami, nesigailiu knygai skirto laiko. Gal nesigailėtumėte to ir Jūs. Bet ar rekomenduočiau draugui? Turbūt ne. Ar skaityčiau dar kartą? Gal ne.

Kita vertus, vienas bičiulis pasakė maždaug taip: juk skaudu ir pikta, kai kitas pasako apie mus pačius kažką tokio negražaus ir nepatogaus...

Gal... Bet čia kitas atvejis.

Geriausios metų nuotraukos Lietuvoje ir pasaulyje

Pagrindiniu šalies naujienų portalu save tituluojantis DELFI prieš Kalėdas paskelbė geriausios savo 2012 nuotraukos rinkimus. Ir į vieną vietą atrinko 90 geriausių, jų pačių nuomone, kadrų. Peržiūrėti jas galima paspaudus ant šios nuotraukos:

Geriausios 2012 metų DELFI nuotraukos

Deja, bet peržiūrėjus jas, vos viena kita pasirodė tikrai įdomi ar verta dėmesio, o mano asmeniniu žvilgsniu geriausia, jei kalbame apie spaudos fotografija yra ta su Kerbedžiu (berods 19 nr.). Nors čia jau reiktų kalbėti praktiškai apie geltonosios spaudos fotografiją.

Aš suprantu, kad lietuviškoms naujienų agentūroms ir portalams, net jei jie pagrindiniai, nėra net ko lygintis su pasaulinių žiniasklaidos priemonių foto kiekiais, fiksuojamais įvykiais ir masteliais. Bet vis gi ir mūsų fotografai savo fotoaparatų užraktus kliksi kiekvieną mielą dieną šimtus kartų ir dažniausiai būna įvykių sukūryje. Tad šioks toks nusivylimo kartėlis vis dėl to yra...

Ypač pažvelgus į pasaulio agentūrų ir naujienų kanalų geriausias nuotraukas. Pažiūrim?

Štai čia naujienų agentūros „Reuters“ rinkinukas (spausti ant nuotraukos):

Geriausios naujienų agentūros „Reuters“ 2012 nuotraukos

Taip, 98 tikrai dėmesio verti kadrai iš karščiausių pasaulio taškų. Išsamūs aprašymai po kiekvienu kadru ir net nurodyti nuotraukų užfiksavimo parametrai - židinio nuotolis, išlaikymas, fotoaprato modelis ir pan.

Sunku išrinkti vieną labiausiai patikusią, nes yra ir drastiškų, ir komiškų, ir sukrečiančių, ir tiesiog istorinių kadrų. Puikus rinkinys mėgstantiems fotografiją.

Keliaujam pirmyn ir objektyvo taikiklyje atsidūrė dar viena mūsuose dažnai minima agentūra „Associated Press“. Žiūrim žemiau: 

AP geriausios 2012 metų nuotraukos

Kiekvieną dieną agentūros redaktoriai pasauliui atiduoda daugiau nei 3000 nuotraukų, dalį iš jų mes matome ir savuose portaluose bei naujienų tinklalapiuose. Šį kartą čia tik 10 geriausių nuotraukų, bet internete gerai paieškoję rasite ir 150 nuotraukų rinkinį. Milijonas kadrų per metus - juk tikrai yra iš ko rinktis, ar ne?

Savo favoritus pateikia ir „The Guardian“ - spausti ČIA.

Dėmesio verta ir „Bloomberg Bussinesweek“ galerija - spausti ČIA.

O įvairių agentūrų ir šaltinių nuotraukas į vieną geriausių metų nuotraukų rinkinį sukrovė britų visuomeninis transliuotojas BBC. Visa tai galite pamatyti ČIA.

Gal sulauksime ir kitų lietuviškų tinklalapių ar naujienų agentūrų geriausių 2012 metų fotografijų rinkinių, tuomet šį straipsnį papildysiu. Kolkas, DELFI rinkinys tikrai neblizga, net ir nelyginant su tokiais gigantais kaip tarptautiniai portalai ar agentūros...

„Lietuvos paštas“ - puikių paslaugų pavyzdys

Gal man tiesiog pasisekė. O gal tai ir yra normaliai ir kokybiškai veikianti paslauga...

Šiaip ar taip nuo seno jaučiu sentimentus paštui. Gal todėl, kad dar vaikystėje paprastais laiškais susirašinėjau su teta, gyvenančia Vilniuje (pats gyvenau už 150km.), gal todėl, kad vėliau paštas asocijavosi su į atokų šiaurės Lietuvos miestelį gaunamu žurnalu „Ore“ - tai vienintelis naujienų šaltinis apie kitokią muziką ir muzikinę kultūrą tuo metu. Dar vėliau per paštą tapo įmanoma parsisiųsti plokštelių, įvairių kitų niekučių iš viso pasaulio. Gal dėl to paštas asocijuojasi su kažkuo šviesiu, geru, patikimu ir šiek tiek dvelkiančių paprastu natūralumu. Tai tiesiog sena bendravimo priemonė...

O šį kartą pagiriamasis žodis „Lietuvos paštui“ už tai, jog paprastą siuntinuką tai pačiai tetai į Vokietiją pristatė per...4 dienas. Trys iš jų Lietuvoje buvo nedarbo dienos, dvi - Šv. Kalėdų dienos turbūt visoje Europoje. Bet apie viską iš eilės. 

Siuntinuką Kalėdų proga tetai prisiruošiau išsiųsti tik šeštadienį (gruodžio 22d.) po pietų, apie 14 valandą. Centriniame Vilniaus pašte darbuotoja maloniai pasakė kainą, pasiūlė siųsti skubiu ir registruotu paštu. Pasirodė, jog siuntinukas vos iki 500g., tad ir registruota, ir skubi paslauga tekainavo 14 lt. Dar litas su centais už dėžutę. Beje, darbuotoja pridėjo papildomai suglamžyto popieriaus, kad niekas netabaluotų ir saugiai nukeliautų, palinkėjo gerų švenčių ir dirbo itin greitai. Paklausus, kada siuntinys pasieks adresatą, suabejojo pašto galimybėmis šiomis šventinėmis dienomis ir sakė, jog normaliu atveju iki Naujųjų turėtų, bet kadangi Kalėdos, tikriausiai jau sausio pirmą savaitę...

Ir ką? Šiandien sužinau, jog siuntinys jau tetos rankose. Žinant tai, kad pašte jis atsidūrė gruodžio 22, šeštadienį, pirmadienis, antradienis ir trečiadienis buvo nedarbo dienos, buvo nemenkas džiugus šokas, jog jau 27 dieną siuntinys jau pristatytas.

Tai va ir rašau drąsiai - man tikrai labai patinka „Lietuvos paštas“. Ir tie atnaujinti skyriai labai žaviai įrengti, ir tie snorriukai kažkaip visai smagiai atrodo, o svarbiausia - paslaugų kokybė ir greitis. Bent šį kartą tuo neteko nusivilti...

Gera reklama, tik kiek ji etiška?

Vėl apie raklamą, bet šįkart kiek kitu kampu. Šie Otrivin klipai pusantrų metų senumo ir gavę reklamos profesionalų liaupsų. Manau, kad tai tikrai gera reklama. Puikiai išvystyta gana paprasta idėja. Bet kiek tai etiška?

Manau, kad mūsų visuomenė šiai reklamai būtų dar nepasiruošus...

Gera tema diskusijai...

Šiandien Cannes Lions 2012 Lietuvoje, tai ta proga...

Deja, bet nepavyko/nepavyks nueiti, todėl teks pasitenkinti youtubu...

Vienas iš įdomesnių ir pirmiausia pastebėtų pavyzdžių. Panašu, kad televizijos save reklamuoja kokybiškai ne taip ir dažnai. Šį kartą jiems pavyko. O man labai patiko:)

Ir vėl Kalėdinė reklama. Jų reklamų pasaulis kasmet jau laukia...

Per trejetą savaičių 2 milijonai peržiūrų... Juk nėr blogai, ar ne:)

Atlikėjos Jurgos tyzeris...