1042 kilometrų Lietuvos (I dalis)

1042 kilometrai - tai tikrai nėra pribloškiantis skaičius, ypač kalbant apie keliones. Net jei tos kelionės Lietuvoj. Tačiau šio rašinio ir tikslas ne pasigirti kilometrais, o apžvelgti ką galima pamatyti keliaujant per tam tikrą dalį gimtinės, kas ten įdomaus, už kiek ir kokiu būdu. Mažas paprastai trumpų atostogų aprašymas kitokiu kampu - kad kam nors kitam praverstų ir būtų savotiškas nuorodų rinkinys. Be pasiseilėjimų ir asmeniškumų.

Atostogos ir daug vandens

Tiesą sakant tų kilometrų turėtų būt apie 1100, nes prie jau esančių pavadinime pridėti tektų apie 30 km. nuplauktų laivu ir tiek pat nuriedėtų dviračiu. Bet apie viską iš eilės.

Ekipažą - 2 suaugusieji ir vienas beveik jau visai 3 metų vaikas. Automobilis ir kelionei skirtos nepilnos 5 dienos. Pirminis tikslas buvo pamatyti ir pažinti žemaitiją (ar ne iš didžiosios reiktų rašyt?), tad rašliavą drąsiai būtų galima vadinti PAŽINTINĖ KELIONĖ PER ŽEMAITIJĄ. Tačiau, kaip parodė pats kelionės turinys, anaiptol tai nebūtų tikslu...

I DIENA

O ji labai trumpa. Kelionės oficialus startas - Statoil degalinė Savanorių pr., kur pasipildę kuro pirmadienį, 16 valandą išriedėjom (tarkim) Žemaitijos link. Pirmos dienos tikslas - pasiekti Pagėgius, kur pernakvojus pamarys kitą dieną bus jau čia pat. Tiesa, jau iš anksto buvo nuspręsta pagal galimybes vengti pabodusių didelių kelių - pvz. Vilnius-Kaunas-Klaipėda automagistralės, tad važiavome vaizdingu ir puikiu keliu per Trakus, Aukštadvarį, Birštoną ir Prienus. Tiesą sakant pirmą kartą teko užsukti į Birštoną, tačiau daug apie jį pasakyti kaip ir nelabai pavyktų, nes tiesiog pravažiavom, matėm, kad tvarkingas, kad kurortinis ir kad subalansuotas pensininkams. Na, tokiems turtingiems, kokie mes būsim. Toliau keliu link Kauno, subtiliai šalia paliekant garsiąją Garliavą, duobėtąjį Kauną ir atsirandant iš karto Raudondvario plente. O čia ir vėl nuostabus kelias palei Panemunės pilis. Labai rekomenduotinas maršrutas. Pilis matėm prieš pora metų, tad nestojom, bet jei turit laiko ir noro - labai rekomenduotina.

Jurbarkas. Kelias nuo jo link Pagėgių nėra labai ypatingas - primena Latvijos apleistus laukus, kuriems apibūdinti tinka toks išsireiškimas kaip "belekas". Tačiau neapsigaukite - jau vėliau, viešbutyje pasidomėję vietovės lankstinukais pamatėme, kad labai nemažai įvairių lankytinų vietų yra aplink Vilkyškes. Ir tai tikrai ne pieninė, o įvairios atodangos į Nemuną, ypatingi medžiai, baidarių maršrutai ir pėsčiųjų takai. Apie tuos kraštus paprastai žinoma ne tiek ir daug, tačiau ką pamatyti tikrai yra. 

Tiesa, mums jau visa tai buvo už nugarų, artėjo vakaras, tad pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą - iš anksto nusižiūrėtą viešbutį "Pagėgė". Nors jį užtikome Booking.com sistemoje (jo įvertinimas ten labai geras), tačiau nusprendėme, kad bus paprasčiau parašyti jiems užklausą elektroniniu paštu. Avantiūriškas sprendimas, bet vis smagiau... Pasirodė, jog paštą jie tikrina retai, tačiau laisvų kambarių turėjo, o taip pas juos, kiek teko suprasti, būna retai. Šiaip ar taip, geriausias variantas - tiesiog skambinti ir klausti. Pats viešbutis yra tikrai puikus - turbūt vis galva aukščiau, nei galėtum apskritai tikėtis iš privincijos viešbučio ir net šiaip bet kokio maždaug trijų žvaigždučių viešbučio bet kur. Beje, turi puikią virtuvę. Labai tikėtina, kad su Jumis bendraus ir patiekalus ar alaus bokalą atneš pats savininkas, dar pakalbins, papasakos ką nors... Neįkyriai, paprastai. Puiki, jauki atmosfera, nuostabus maistas (išbandėm sūrio lazdeles, vieštienos kepsnį ir makaronus) ir gausūs europietiški pusryčiai. Tai idealus pasirinkimas kelionės metu. Beje, dviviečio kambario kaina - 150 litų. 

Ir štai, tas viešbučio savininkas, mus tamsuolius, istorijos dorai nepamenančius (ir internete norimo aplankyti regiono teritorija nepasidomėjusius), apšvietė, jog visas šis pakraštys, tai visai ne žemaitija, o Mažoji Lietuva ir su žemaičiais jie neturi nieko bendro. Na gal šiek tiek, bet šiaip tai ne. Mums tai kas, spėsim dar į tą žemaitiją, o istorijos pamoka tik į naudą. Ok, ryt pasieksim jau ką nors įdomaus, tad šiai dienai labanakt.

Pagėgių keistos architektūros bažnyčia

Tiesa, apie pačius Pagėgius. Yra ten lankytinų vietų, bet jos gal ir nėra labai ypatingos. Visą informaciją galima rasti lankstinukuose minėtame viešbutyje arba TIC (turizmo informacijos centras) berods Vilkyškėse. Kiek teko suprasti, tai bene Mažosios Lietuvos centras. Kas patraukė dėmesį, tai miestelio pastatų architektūra ir pats išdėstymas - jaučiasi vokiška stilistika ir prūsiškas palikimas. Yra ir šiaip originalių sprendimų, kaip antai ankstesniame blogo įraše pirmoji ir antroji nuotraukos... Ir bažnyčia keista, tokia naujos statybos su pagriuvusiu senu bokštu.

II DIENA

Pusryčiai ir tiesiai į Šilutę. Ten juk bus TIC ar bent jau prieinamas internetas ne tik per telefoną. Šilutė - gražus miestas, vėl pasižymintis minėta vokiško stiliaus architektūra ir tvarka. TIC įsikūręs miestelio gale, šalia geltono tilto, o jame dirbanti mergaitė pasiūlys krūva lankstinukų ir nuorodų link pamario. Neužsibuvom. 

Uostadvario švyturys

Kitas tikslas - Rusnė. Mums, vilniečiams, nors šiaip jau aukštaičiams, įdomu buvo tiltas per laukus ir tos vietos, kurias paprastai matome žinių reportažuose kiekvieną pavasarį potvynio metu. Savotiškai įdomu pabandyti įsivaizduoti kaip visos tos lygios pievos tampa milžiniškais vandens telkiniais, o retos sodybos nebegali išsiversti be valčių ir amfibijų. Pati Rusnės sala nėra labai ypatinga, tačiau tikrai savita - laukai, kanalai, upeliūkščiai, Nemuno delta. Rusnėje rasite seną evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios architektūra tikrai neįprasta aukštaičio akiai. Apvažiavom visą salą - ypatingo dėmesio (jei nesate žvejai) nusipelno kaimelis, pavadinimu Uostadvaris. Ten rasite seną švyturį ir laivų uostelį. Į Švyturį nemokamai galėsite užlipti laiptais ir apsižvalgyti po apylinkes. Tiesa, visai šalia yra ir apžvalgos bokštas (patys nebuvom), nuo kurio taip pat turbūt atsiveria nuostabūs vaizdai į aplinkinius vandenis ir tolius. Smagi vieta apsilankymui.

Kitas taškas - Mingės kaimas. Kitaip dar vadinama Minija, o dar kitaip ir su šiokia tokia pretenzija - lietuviškąją Venecija. Na ne Venecija ten, bet užsukti verta. Tik įspėjimas, pirmiausia pasiekėme kaimelį iš Rusnės pusės, t.y. rytinę jo pusę, bet net nelipom iš automobilio dėl karščio, o vakare atvažiavome jau nuo Kintų pusės. Abiem atvejais teks pasikratyti gana bjauriu žvyrkeliu ir Jūsų automobilis už tai tikrai nedėkos. Tačiau aplankyti Mingę tikrai verta - tiesiog pasivaikščioti, stebėti kaip plaukioja vietiniai įvairaus dydžio laivai, jachtos ir valtys. Ten jos - bene vienintelė susisiekimo priemonė tarp skirtingose upės pusėse esančių sodybų. Kiek teko pastebėti - daugelis jų daugiau ar mažiau turistinės ir laukia lankytojų. Turbūt vietinių gyventojų ne tiek ten daug ir likę. Apsilankykite, o jei tik yra galimybė - dar geriau, atplaukite kokiu nors laivu, kurie į čia kursuoja tiek iš Nidos, tiek iš uostadvario ar kitų pamario vietų. 

Štai taip pamažu pasiekėme ir Kuršių marias. Pirmas taškas - Kintai. Yra čia kažkokia labai aukšta tuja, kurios nelankėm, bet parašyta, jog kita panašiai aukšta auga tik Šveicarijoj (apie 20 m. aukščio). Parduotuvės pardavėja rekomendavo pasidairyti jos kažkur girininkijoj. Dar yra bažnyčia, kuri įdomi tuo, jog dalis jos yra iš Ventės rago. Kuomet ten marių bangos paplovė pamatus, likučiai buvo perkelti čia. Dar įdomu tai, kad tai taip pat buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, katalikams perduota tik prie pora dešimčių metų.

Ventės ragas

Ir galutinis dienos lankytinų vietų taškas - žinoma, Ventės ragas. O ši vieta tikrai turi magijos. Nuostabus, miniatiūrinis raudonų plytų švyturys, molas ir paukščių žiedavimo stotis. Tikrai verta ir gal net būtina aplankyti. Stotyje įkurtas mažas muziejus, kur sumokėję pora litų galite pamatyti kaip atrodo tie paukščių žiedai, kaip migruoja per pasaulį paukščiai ir kokia viso to istorija. Kažkaip paprasti du kambarėliai, kuriuose smagu informacija tikrai įdomi. Dar galima pakilti į apžvalgos aikštelę ant stogo, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į marias ir švyturį. Galima užsukti ir į patį švyturį, tačiau jis labai mažytis, siauras, o viršuje nėra taip jau ir labai jauku (tvorelė gana žema). Nežinau kodėl, bet ta vieta pilna kažkokios įvelnios marinistinės romantikos...

Ir žinoma, būtina turistinė informacija: maistas ir nakvynė. Su maistu yra taip: Andriaus Užkalnio išliaupsintas ir net neabejoju, kad tikrai puikus "Šturmų Švyturys", kurio neaplankėm, skaičiuodami kelionės biudžetą, o ir poreikio žuviai nebuvo itin didelio. Dar yra "Ventainės" viešbučio restoranas, kuris turi gana gerą virtuvę, nesiskundžia itin mažomis kainomis, tačiau kaip ir viskas atitinka vietą ir aplinką. Ir dar yra Kintuose įsikūrusi kavinė "Kuršiai". Va ją mes ir išbandėm. Viskas ten paprasta, dažniausiai viskas tešloje (ar žuvis, ar kalakutiena), su padažais gausiais, bet valgoma, net gal skanu, labai gausu ir tikrai pigu. Tad galima rekomenduoti, beje recenzija apie šią vietą jau irgi yra. O ten kaip ir viskas teisingai. Kadangi gyvenome "Ventainėje", vieną vakarą užkandome ir ten. Skanu, nors nieko ypatingo. Smagu, kad ir įdomesnio alaus pilsto (kažkas iš angliškų ale'ų).

Ventainė

Apgyvendinimas - rekomendacija "Ventainė". Paskambinus telefonu, mums kišo kambarį už 200 litų. Tačiau apsižiūrėjus vietoje paaiškėjo, kad beveik toks pat kambarys, tik gal kiek mažesnis ir senesniame pastate yra ir už 120 litų. Taip, paprastesnis, medžiagos pigesnės, bet yra ir dušas, ir tualetas, ir TV, ir švari patalynė, ir vaizdas į marias. Medinis namukas be patogumų kainuoja 100 litų, o kempingo kainomis tiesiog nesidomėjom. Tiesa, visais atvejais už vaiką papildomai primokėti reikia 10 litų. Bet kainos tokioje vietoje tikrai padorios, aptarnavimas malonus ir viskas tikrai labai gerai.

Va tokios dvi dienos Mažojoj Lietuvoj. Taip, taip, tas pamario kraštas - tai irgi tikrų tikriausia Mažoji Lietuva. Dar laukia Nida ir pagaliau pasiekta tikroji žemaitija. Bet apie tai jau kitoje dalyje...