Nesu knygų recenzentas. Ir į tokius nepretenduoju. Taigi pavadinti tai šios knygos recenzija būtų per skambu, bet tam tikri įspūdžiai paskaičius knygą kilo. Juo labiau, jog bent man pasirodė, jog rašyti atsiliepimus apie knygas ne taip ir populiaru. O gal tiesiog surasti šios knygos bent kiek ilgesnės recenzijos taip ir nepavyko. Galbūt tokie tekstai slepiasi kur nors giliau...
-----------------------------------------------
Pirmiausia apie lūkesčius. O jų, tiesa, pernelyg didelių ir nebuvo - nesitikėjau literatūrinio šedevro, auksinių minčių, itin kabinančio siužeto ar subtiliai originalaus stiliaus. Juk ir pavadinimas bei baisus viršelis (ok, nuotrauka tai gal ir nieko, su mintim, bet ta raudona ir geltona spalvos dera kaip regio muzika su cepelinais) šviesesnio rytojaus nežada...
 |
| Knygos viršelis (leidyklos nuotrauka) |
Tai tiesiog paprastu, nuosekliu stiliumi labai aiškiai parašyta knyga. Taip žurnalistiškai, tik su tariamo humoro prieskoniu. O humoras čia gana tiesmukas, nors neva paslėptas po, autorės nuomone, į Jaroslavo Hašeko rašymo ar juokavimo stilių panašią ironija (taip palygino pati autorė). Pagavau tą ironiją, bet kyla dvejopas jausmas. Lyg ir supranti ironiją, peraugančią į sarkazmą, bet kartu jauti ir autorės pyktį, požiūrį iš aukšto ir pamokantį toną. Neva juk ji žino geriau, perprato savo tautiečius ir pasirengusi visiems paaiškint kas ir kaip...
Persiritus į antrąją knygos pusę suprantu, kad kai kurie neva humoristiniai lietuvių charakteristiką apibūdinantys perliukai (šis žodis kabutėse turbūt turėtų būt) ima kartotis. Ir autorės pyktis lenda vis labiau. Lavastę liūdina ir neapleidžia mintys apie tai, kad mes lietuviai nuolat šaudome gandrus, kad geriausia ką turime, tai auksinė degtinė ir kad mus vienija alus bei pergalės. Šie bajeriai kartojami per visą knygą ir tai turėtų suteikti kūriniui vientisumo. Pasikartojantys motyvai juk visuomet pritempia viską prie vienos temos. Bet šiuo atveju atrodo, jog autorė tiesiog užsiciklino ties keliais sakiniais, nors tai tėra prasta kažkada nutikusi istorija ar paprasti reklaminiai šūkiai. Įsimintini, žinomi, atpažįstami ir dėl to geri. Bet nieko daugiau. Niekada negirdėjau, kad reklaminiai alkoholinių gėrimų šūkiai charakterizuotų tautą. Be to, paieškojus, tų šūkių būtų galima atrasti ir gerokai stipresnių...
Baigiant apie blogąsias knygos puses, reiktų pasakyti, jog keletas faktų knygoje yra akivaizdžiai neteisingų. Juk 2011 metais Lietuvoje tikrai vyko Europos krepšinio čempionatas, bet jokiu būdu ne pasaulio. Ir nuo Žalgirio mūšio (1410m.) iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo XXa., kad ir kiek skaičiuočiau, prabėgo tik 5 šimtmečiai, bet ne 7, kaip teigia autorė. Tie akivaizdūs faktai (buvo ir daugiau, tik nepamenu) ir knygos paprastumas perša mintį, kad knygą autorė rašė labiau galvodama apie pardavimus ir pajamų šaltinį, nei apie nenumaldomą norą išreikšti mintis ar kurti. Greitai parašyta (pačios teigimu), greitai paredaguota, greitai išleista. Ir čia reikia Laimą Lavastę pagirti - ji suspėjo tai padaryti prieš Kalėdas, o vien netyčia prakalbus apie Kalėdines dovanas su pažįstamais, šios knygos pavadinimas nuskambėjo jau ne kartą... Manau, kad 3000 pirminis tiražas bus gana greit išgraibstytas.
Bet tai, kad tai labai paprasta knyga intriguojančia ir dažną lietuvį taip jaudinančia tema yra ir nemenkas privalumas. Na toks laisvalaikio skaitalas, be kažkokių didelių minčių ar liekanų po to galvoje. Tik perskaitei ir pamiršai. Kaip straipsnį apie bet ką kokiam nors portale. Ir nors mano įspūdžiai atrodo pernelyg neigiami, nesigailiu knygai skirto laiko. Gal nesigailėtumėte to ir Jūs. Bet ar rekomenduočiau draugui? Turbūt ne. Ar skaityčiau dar kartą? Gal ne.
Kita vertus, vienas bičiulis pasakė maždaug taip: juk skaudu ir pikta, kai kitas pasako apie mus pačius kažką tokio negražaus ir nepatogaus...
Gal... Bet čia kitas atvejis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą