Kur prasideda ir baigiasi tolerancija

Šią rašliavą parašyti įkvėpė trys visiškai skirtingos ir niekaip nesusijusios istorijos. Viena iš jų žinoma ir aktuali visai Lietuvai net galvojant kelias dešimtis metų į priekį, kita gana lokali, bet inspiruota žiniasklaidos ir trečioji - grynai buitinė kelių žmonių susikirtusių interesų problema. Masteliai gana skirtingi, gylis ir plotis taip pat, todėl pradėsiu nuo didžiausios.

Pirmoji istorija pjauna Lietuvą per pusę. Nor ne - į mažesnes dalis - du trečdalius ir vieną. O kiti gi dar įsigudrina šią proporciją interpretuot kaip vieną šeštadalį ir visus likusius. Taip. Tai atominės elektrinės statyba ir aršios ar dirbtinai keliamos diskusijos aplink ją. Dabar galbūt truputį ir gailiuosi, tačiau niekada nuodugniai ar iš esmės nesidomėjau šiuo projektu, nesekiau kas ir kodėl jį palaiko ar smerkia. Bendrą diskusijų temą lyg ir žinojau, girdėjau keletą nepersonalizuotų nuomonių ir keletą kartų gana nuodugniai diskutavau su žmogumi, kadaise dirbusiu Ignalinos AE ir tikrai išmanančiu elektros tinklo Lietuvoje rinką, poreikius bei struktūrą. Visai tai formavo mano požiūrį ir nuostatas į šį reikalą. Niekada nebuvau įsitikinęs ir tuo labiau nesu toks dabar, bet naujai atominei elektrinei nesakiau "taip" ir tokią savo nuomonę išreiškiau referendume. Bet tai net nėra svarbu. Svarbiau, kas vyko prieš jį.

Kartą, prieš keletą savaičių, mano geras bičiulis, pilietiškas ir itin išsilavinęs, išprusęs žmogus netikėtai sužinojo tokią mano nuomonę. Per 15 minučių trukusią diskusiją internetu įsiplieskė rimtas konfliktas - žmogus supyko, nesuprato mano požiūrio, kažką paviršutiniškai bandė įrodinėt ir, galiausiai pasakė, jog tai tolygu Lietuvos nepriklausomybės neigimui kokiais 1990-aisiais. Žodžiu, iš esmės jo vertinimu aš tampu tarsi valstybės išdaviku, parsiduodu rusams ir man, kaip ir didelei daliai Lietuvos, Ivanas gerai smegenis praplovė su visa juodųjų technologijų mašina, sutepta milijonais Gazpromo pinigų... Lygiai tokį patį fenomeną buvo galima pastebėti visur, pradedant neužsičiaupiančiais TV ekranais, AE promo autobusiuku miestų aikštėse, storo gero popieriaus leidiniais pašto dėžutėse ir internete, kur diskusijos, o jei tiksliau, propaganda buvo itin arši. Visais atvejais manantys kitaip ar bent abejojantys naujos AE reikalingumu ir nauda buvo nurašomi įvairių marginalų pakalikams, priklausantiems smegenų praplautųjų grupei, antivalstybiškai galvojantiems, nesuprantantiems realios grėsmės ir apskritai, pasmerktiesiems. Nes tiesa teliko tik viena. Va tada aš pasijutau mažu kvailu durneliu, kuriam net neleidžiama abejoti ir jokiu būdu negalima tikėtis sulaukti normalaus paaiškinimo, analizės ar bent mažiau manipuliacijomis apipintų faktų. Nes viską jau paaiškino ir viską man pasakė. Nedrįsk galvot kitaip! Manau, kad mūsų šalyje tokių kaip aš buvo labai daug. Deja, bet tai tęsiasi ir paaiškėjus referendumo rezultatams.

Antra istorija. Šeštadienio pavakare Delfi atsiverčiau straipsnį apie auto įvykį centre. Nieko ypatingo, kažkas kažko nepraleido, atsitrenkė, susitrenkė ir tiek žinių. Bes paskutinis straipsnio sakinys pritrenkia:

"Šio įvykio metu paaiškėjo, kad Vilniaus troleibusų vairuotojai, kasdien vežiojantys tūkstančius žmonių, nemoka valstybinės kalbos. DELFI fotografui bandant pasikalbėti su įvykio liudytojais troleibusų vairuotojai aiškino, kad lietuviškai jie nesupranta („neponimaju“)."

Kvepia buku nacionalizmu? Man taip. Jau nekalbu apie tai, kad ši informacija yra niekaip nesusijusi su straipsnio, žinutės tema, o troleibuso vairuotojas bet kokia kalba neprivalo bendrauti su pirmu prikibusiu fotografu ar žurnalistu. Paskelbęs tai savo Facebook'e sulaukiau vieno gana žinomo internete asmens replikos, kad girdi lietuvius vežiojantys vairuotojai tegu ir kalba lietuviškai. Priminus jam, jog Lietuva ir ypač Vilnius toli gražu nėra tik lietuviai, jis mestelėjo, jog viešo ar valstybinio darbo nemokantys kalbos tegu ir nedirba. Kietas požiūris. Bet ar teisingas? Tam tikroje situacijoje manau, kad tikrai taip, bet čia - tikrai ne.

Ir trečioji istorija. Banali iki nukritimo. Konfliktas su kaimyne dėl triukšmo. Tiesa, šį triukšmą kelia mūsų dvimetis vaikas, dažnai bėgiodamas, žaisdamas ir smagiai šūkaudamas naujos statybos daugiabučio bute. Garso izoliacija neypatinga (nors bent jau mes niekada dėl jos nesiskundėm) ir kaimynė, kuri giriasi jog visas jos butas kilimais išklotas, langai storom užuolaidom nuolat užtraukti, o iš viršaus (iš mūsų) sklindantys garsai neduoda jai ramiai gyvent. Ne, ji ne pensininkė su megzta berete. Tai fitneso trenerė vos perkopusi ar dar tik perkopsianti tris dešimtis metų - mūsų karta. Viskas būtų aišku ir suprantama, tik tai suprast per rytais vakarais rašomus garliavinės rašibos styliaus ir skiribos laiškus  bei raštelius su dešimtimis šauktukų sakinių galuose prireikė kelių savaičių. Pasirodo, kad užvaldžius emocijoms ji pamiršo pasakyt, jog ne dėl vaiko pyksta, o dėl izoliacijos ir nori kažkaip tai išspręst. Sprendžiam ir bandom tai daryt kartu, bet tik dabar, po ilgų laiškų ir priekaištų lavinos.

Vietoj epilogo tenka pažymėt, jog šios trys istorijos yra labai susijusios. O jei tiksliau, jos turi bendrą vienijantį vardiklį - tai tam tikras lūžio taškas, kuris suteikia puikią progą atvirai diskusijai, nuomonių ir požiūrių pasidalinimui ir aiškumo siekiui. Kitaip tariant, būtent tada puikus metas atsirasti tolerancijai. Ir kaip tik tuomet, ta dažnai deklaruojama tolerancija, demokratiškumo principas ir kitos nuomonės egiztavimo galimybė per akimirką dingsta. Mano karta tikrai tapo demokratiška, laisva ir tolerantiška, tačiau gaila, kad tik sau ir savo nuomonei. Ne, tai tikrai nėra paverkšlenimas ar liūdna goda apie prarastas moralines vertybes ir kitus banaliai skambius žodžius. Tiesiog pastebėtas reiškinys, kad tolerancija, kaip sąvoka, dažniausiai tik ir lieka ties deklaracijos riba.

Pavyzdžių čia gali būti ir daugiau. Modernių pažiūrų žmonės kalba apie toleranciją seksualinėms mažumoms, apie pagalbą vargšams, teisę turėti savo nuomonę, bet akis į akį susitikus su tokiais reiškiniais itin dažnai tokių  sakančiųjų elgesys tampa labai paprastas - atmesti ir nepriimti, jei yra galimybė pasijuokti ir sudirbti. Kiek iš Jūsų ar Jūsų pažįstamų susitikę su homoseksualiu asmeniu vėliau neleptelite kitiems pažįstamiems kokios pašaipios frazės apie tai? Kiek iš Jūsų esate pakėlę gatvėje parkritusį ar šaltyje užmigusį bomžą? Ir taip vėl apie tą patį - kiek iš Jūsų tikrai savo valia apsisprendėtę dėl AE poreikio, o ne baiminotės nepritapti prie vyraujančios "teisingos" ir brukamos nuomonės internete? Kiek iš Jūsų akimirkomis nemanote, kad vyraujantys kitataučiai su savo svetimom kalbom mūsų šalyje užknisa negyvai? Galiausiai, kiek iš Jūsų nepagalvojote, jog vaikas ir lieka vaiku, gali patriukšmaut, bet tik truputį, kol neatsibosta jam šypsotis, nes po galais, gi tėvai turi sudrausmint ir apsaugot viską aplink nuo triukšmo, riksmų, erzelio ir chaoso?

Jei sąžiningai, aš lygiai toks pat. Bet džiaugiuosi, kad yra ir kitokių. Tų, kuriems tolerancija ir pagarba kitai nuomonei nėra tik žodžiai, tinkantys prie gyvenimo būdo, aplinkos ir siekiamo įvaizdžio.